ketvirtadienis, rugsėjo 02, 2010

Atostogaujame kaime


Aš iš tikrųjų esu baisi tinginė. Ne visiems dalykams, aišku, bet kai kuriems tai ypatingai. Pavyzdžiui, baisiai tingiu kur nors vaikščioti. Na, žinot, kuomet einama ne į kokį konkretų tikslą, o tiesiog yra "vaikštoma". Oi, kaip nemėgstu... Turiu vieną labai labai gerą draugę, kuri vis išsitempia mane kur nors pasivaikšioti. Tai tas mūsų "pasivaikščiojimas" dažniausiai vyksta taip: vos mes pradedam kėblinti,aš iš karto pradedu dairytis kokio suoliuko ar kavinės. Ir kai tik jau tą suoliuką prieinam, iš karto pasiūlau prisėsti. Ir jau taip būčiau linkus ant jo visą laiką sėdėti, bet draugė kitos nuomonės. Jai kažkaip neužtenka sėdėti ir plepėti: nespėjam net normaliai pailsėt, o ji jau ir klausia: "Nu, jau pasėdėjom? Galim eiti toliau?". Ir tenka man eiti toliau. Aišku, tik iki kito suoliuko.
Ir vadinamose "motinystės atostogose" mane labiausiai vargina būtent ėjimas su vaikais į lauką. Aš tikrai suprantu, kaip tai jiems yra svarbu, būtina, reikalinga ir bla bla bla, tačiau faktas yra tas, kad vaikščioti maniškiai nelabai mėgsta (greičiau pabėga vienas į vieną, o kitas į kitą pusę), o žaidimų aikštelėje (na, kokios gi tos mūsų žaidimų aikštelės - smėlio dėžė ir čiuožykla) sėdėti man yra peilis. Nes tuo metu, kol jie kapstosi smėlyje arba žaidžia su vaikais, aš milijoną kartų pergalvoju, ką galėčiau nuveikti vietoj to, kad sėdėčiau čia.

Vat turbūt dėl tos priežasties ir išsitrenkiau beveik visai vasarai į Kurtuvėnus pas tėvus: kad vaikai galėtų iki valios būti lauke, o man nereikėtų specialiai dėl to sukti galvos ar graužti savęs.

Ech, kokia vis dėlto palaima yra nuosavas namas... Jau vien dėlto, kad užtenka ryte praverti duris ir vaikai vos ne su pižamomis gali skuosti į smėlio dėžę. O tu gali ramiai sau gerti kavą...

Man labai patinka paskaityti kitų mamų blog'uose, ką jos su savo vaikais veikia išėjusios į lauką, parką, mišką ir t.t. Dabar žiūrinėju vasaros nuotraukas ir pagalvojau, kad nepaisant to, jog būdami kaime kaip ir nieko ypatingo neveikėme, iš tiesų tos mūsų dienos bėgo gana smagiai ir produktyviai.

Kokios buvo mūsų pramogos?

Visų pirma, traktorius. Turbūt net iš didžiųjų raidžių reiktų rašyti, kad pagarbiau skambėtų. Nes traktorius mano vaikinams tikrai buvo KAŽKAS.

Šitas žalias gražuolis, kurį Justas jau įprato vadinti "mūsų traktoriumi", iš tiesų buvo visai ne mūsų, o kaimynų traktorius. Bet mes kažkaip įnikom pas juos lankytis, ir galų gale į vasaros pabaigą jau taip įsivažiavom, kad tame kieme visiški "saviakai" patapom. Mus jau net pasitikdavo, ir ne bet kaip, o su saldainiais! Iš pradžių niekaip nesuprasdavau, iš kur pas tą dėduką kaimyną vis saldainių kišenėse yra, kol galų gale jo dukra man nušvietė visą situaciją: pasirodo, tie saldainiai ten ne šiaip sau užsilaikę yra, o specialiai dėl mūsų suorganizuojami. Kai saldainiai baiginėjasi, dėdukas į baisiausią paniką puola, o šeimyniškiai būna priversti kuo skubiausiai bėgti į parduotuvę, nes diedukas "neturės, ką savo traktoristams duoti".

Traktorius - ne vienintelė technikos priemonė, kuri buvo išbandyta kaime. Kadangi ten miestelis mažas (o kur mažas miestelis, ten draugiški žmonės - nežinau, kodėl, bet tikrai taip yra), Justas ten įprato tiesiog pasiprašyti įsodinamas į bet kokią transporto priemonę, kurią užmato, ar tai būtų paprasta "tačka", ar vežimas, ar net... policijos mašina. Taip taip, teko net garbė pasėdėti policijos automobilyje! Tie policininkai buvo atvažiavę prižiūrėti tvarkos vieno miestelio renginuko metu, tai mes ta proga, kaip pripratę, ir pasiprašėme įsileidžiami į jų automobilį.

Tiesa, už tai dabar grįžę į sostinę susiduriam su tam tikrom problemom: Justas niekaip negali suprasti, kodėl tokio pačio smagumo (turiu omeny, naujų mašinų išbandymo) negali patirti ir čia. Būna kartais beda pirštu į patinkančią mašiną automobilių stovėjimo aikštelėje (kokį sunkvežimį) ir sako: "Ar galima čia įlipti?“. Ir jeigu sakome, kad negalima, nes visos mašinos užrakintos ir yra ne mūsų, tai tada rodo į bet kokį pro šalį praeinantį žmogų ir sako: "Paprašyk jo, kad atrakintų ir leistų".

Dar baisiausiai mėgdavom eiti prie tvenkinio ir mėtyti akmenukus į jį. Užtekdavo pasakyti: "Einam vaikai mėtyti akmenukų į vandenį?", ir vaikai pasičiupdavo kiekvienas savo kibirėlius bei išsirikiuodavo prie vartelių. Pliukšt-pliukšt, vat ir visa pramoga, ale vistiek smagu klausytis, kaip krenta tie akmenukai - vienas arčiau, kitas toliau, garsiau-tyliau...

Oi, tiesa bijau, kad neišeis sugrupuoti tų mūsų pramogų pagal "smagumo" kriterijų. Neįsivaizduočiau, kurią po kurios dėti... Atrodo, kad nei vienai nėr lygių, tik kiekvienai yra savas laikas. Pavyzdžiui, senelio dviračio laikas visada būdavo vėlai vakare. Natūraliai, nes dieną tėtis dirba. O jau kokios peštynės dėl jo būdavo! Tas, kuris išsikovodavo teisę pirmas sėstis į kėdutę, laimingas nuvažiuodavo, o kiti du ilgesingai žiūrėdavo į kelią ir laukdavo pargrįžtančių...


Dar dažnokai važiuodavom aplankyti žirgų. Jau esu rašiusi, kad Kurtuvėnuose yra įsikūręs labai puikus žirgynas. Šiaip, keista, bet šiemet taip niekada ir nesusiruošėme pajuodinėti. Gal vis dėl pajutome kažkokią baimę po paskutinio Aušrinės pasilakstymo? Hmm, reikės kažką rimtai organizuot šiuo klausimu. Tačiau aplankyt žirgų dažnai keliaudavom. Kol visus apeidavom, kol su visais pasisveikindavom, žiūrėk, jau kokios popietės ir nėra.

Iš tikrųjų, netgi jeigu ir niekur nebūtumėm lindę iš savo kiemo, veiklos mums nebūtų pritrūkę - mūsų kiemas yra tikras rojaus kampelis vaikams. Ko tik čia nėra: ir kompaktiškai sumodeliuota vaikų žaidimų aikštelė (čiuožykla, smėlio dėžė, supynės), ir baseinas (tiesa, pripučiamas ir eksploatuojamas tik tada, kai jau labai karšta), ir batutas, ir net krepšinio aikštelė, kuri, beje, subalansuota tiek dideliems, tiek mažiems.

Dar yra gyvūnų. Visokiausių. Kai kas gyvena tiesiog kieme - pvz. šuo Grikius (kuris visada maloniai laukia kokio pasirodančio vaikio su sumuštiniu rankose), katinai, kregždutės, varlės ir sraigės (pastarosios tai buvo tiesiog didžiausioje paklausoje, nes jas visas reikėdavo surasti, suskaičiuoti, o paskui pagelbėti joms kur nors nueiti, visai nepaisant to fakto, kad gal jos visai ne į tą pusę traukė). Kiti - karvės, arkliai - buvo tokie "pražygiuojantys pro namus" gyvūnai. Jie irgi visi būdavo suskaičiuojami. Šiaip, dėl visa ko.

Ir galiausiai, be abejo, kad čia auga sočiai įvairiausių gėrybių - ai, net nesiplėsiu, tiek visko čia prisodinta. Pasakysiu tik tiek, kad jeigu jau mažųjų kieme pasigesdavau, labai puikiai žinodavau, kur jų ieškoti: Justo prie agrastų, Juliaus - prie raudonųjų serbentų.

Laiko meniniams užsiėmimams vasarą skyrėm ypatingai mažai (nepasakyčiau, kad ir namie daug tam laiko skiriam). Tačiau net ir šios srities taip jau visiškai neapleidome - nutaikius progą karts nuo karto ištraukdavau "pirštukinius" dažus, patiesdavau ant pievelės didelius baltus lapus, ir leisdavau mažyliams "pasireikšti".

Na ką, vasara baigėsi. O buvo tikrai labai labai gera vasara. Be galo.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą