Ir iš tikrųjų, nu negi tokios visuotinės psichozės metu nei žodeliu neužsiminsi apie krepšinį? Neįmanoma.O krepšiniu aš dabar sergu. Ir sergu ne tik už Lietuvą, bet ir kitas komandas. Dėl to, kad patinka krepšinis, bet labiausiai tai dėl to, kad įmonėje lošiame totalizatorių, ir žiūrime, kuris gi iš mūsų geriausias orakulas. Ir nors kol kas velkuosi pačiame sąrašo gale, vis tiek man labai įdomu, ar komanda, už kurią spėjau, laimės, ar ne.
Kartais prieinu iki absurdų. Pavyzdžiui, pradėjau ketvirtadieniais lankyti fotografijos kursus (seniai svajojau, bet tik dabar prisiruošiau). Jau turiu būtinų būtiniausiai žengti pro duris, kad per visus kamščius suspėčiau į kursus laiku, bet negaliu - iki rungtynių pabaigos liko tik kelios minutes, ir iki šiol neaišku, kuri gi laimės: Makedonija ar Gruzija. Na būta gi dėl ko – šimtas metų man tiek dėl vienos, tiek kitos! Bet vis tiek atsitraukti nuo teliko negaliu, nes stačiau už Makedoniją, ir turiu būti tikra, gavau tuos kelis taškiukus už spėjimą, ar ne.
Vieną dieną sugalvojau, kad, norint pajusti tą krepšinio dvasią, reiktų nors kartą visiems nueiti stebėti krepšinio rungtynių bent jau į kokią kavinę. Na, tikrai, kad nesąmonė: vyksta toks neeilinis įvykis Lietuvoje, o mes krepšinio rungtynes žiūrime tik namie, prie televizoriaus ekrano. Tiesa, Nerijus keletą kartų lietuvių komandos palaikyti ėjo net į salę, tačiau bilietus gavo tik sau, tad aš vis tiek likau namie su zyziančiais (“O kodėl gi mes negalim irgi eiti žiūrėti krepšinio į salę su tečiu?!) vaikais.
O vat vakar, visiškai neplanuotai, gavom bilietus į visos dienos krepšinio rungtynes arenoje. Visai šeimai! Aišku, ne į tos dienos, kai lietuviai žaidžia, bet mums vis tiek nerealiai daug džiaugsmo buvo. Tad vakar pas mus buvo krepšinio diena: atvažiavom visi penki į 18.00 val rungtynes (Valio! Maniškiai, t.y. makedonai, vėl laimėjo!), po rungtynių įdavėm Inetai visus tris vaikus, o patys su Nerijum vėl iškeliavom atgal į salę - stebėti dar vienų rungtynių (Dar kartą valio! Šį kartą rusams, už kuriuos stačiau!)
Buvo tikrai super: prisipūtėm balionus, sirgom už komandas, stebėjom, kaip komandas palaiko jų sirgaliai. Na, tikrai nėr ko net lyginti su rungtynių stebėjimu prie televizoriaus ekrano.Vaikai savo vietose išsėdėjo be jokių problemų – visą laiką susikaupę stebėjo rungtynes. Tik Justas vienu momentu labai prajuokino: nei iš šio, nei iš to, vos prasidėjus rungtynėms, jis priskreto prie Nerijaus, kad jam būtinai reikia lietuvaičio maikės. Iš pradžių, niekaip nesupratom, kas jam čia užėjo: Nerijus iš tiesų buvo apsivilkęs Lietuvos sirgalio maike (Ineta kaip tik prieš rungtynes atvežė ir padovanojo), bet dar niekada taip nėra buvę, kad Justas prašytų Nerijų atiduoti savo maikę. Paslaptis paaiškėjo, man detaliau apžvelgus salę: visiškai netoli nuo mūsų sėdėjo Justo amžiaus berniukas, kuris vilkėjo tokia pačia kaip Justo kepurėle su Lietuvos vėliavos spalvom. Ir dar tas berniukas, skirtingai nuo Justo, vilkėjo žalią sirgalio maikę. Iš karto pasidarė aišku, kokia čia vapsva Justui įgėlė:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą