Gaudome vasarą. Izraelyje.

 

Kuomet savo mielam bendradarbiui Almantui pranešiau, kad nusipirkau bilietus į Izraelį ir kad keliausim ten su dviem mažais vaikais, jis kiekvieną dieną rasdavo vis naujų būdų patikrinti mano pasiryžimą. Pvz. vieną dieną gavau nuorodą į straipsnį internete, kad Izraelis jau rengiasi karui su Iranu, o visi žmonės masiškai perka dujokaukes. Kitą dieną buvau informuota, kad avialinijos, per kurias įsigijau bilietą,  susiduria su problemom, todėl turbūt greitai bankrutuos. Trečią dieną vyko maždaug tokio pobūdžio dialogas:

-          Tai vis dėlto vykstat su vaikais?

-          Na, taip.

-          O jeigu vaikai susirgs?

-          Nežinau, galvosim, ką daryti. Pagal situaciją. Stengčiausi vis tiek važiuoti.

-          O jeigu būtų vaikui būtų 39C temperatūros?

-          Na, man tikrai sunku pasakyti. Gal įsidėtumėm vaistų ir važiuotumėm, nežinau.

-          Ir tau atrodo gerai tampytis vaiką su 39C temperatūros?!!!

????!!! Mano vaikai neserga!!! Apie ką mes kalbam?!!!

Ir iš tikrųjų, šių metų atostogas suplanavome Izraelyje. Ir iš tikrųjų, be galo stengiausi, kad tik tie mūsų mažieji nesusirgtų – jau man užteko ir to streso prieš kelionę įVokietiją. Todėl nuo savaitgalio (skrydis buvo trečiadienio vakare) ir apribojau mūsų veiklą, ir vaikų nebeleidau į darželį – kad visiškai sumažinti riziką. Tačiau nepaisant visko, vis tiek susirgo. Bent jau vienas jų – Julius (čia kas – kelionių baimė?!). Susirgo sekmadienio naktį, ir visas tris dienas prabuvo namie su temperatūra. Susinervinau nerealiai. Ir, aišku, iš karto apkaltinau Almantą, kad čia jis mums išpranašavo. Tiek, vargšas, išsigando, kad iš karto man skype‘u atrašė: „Pranašauju iš naujo: iki kelionės pasveiks!”. Na, ne visai pasveiko… Temperatūra trečiadienį dingo, bet viduriavimas atsiradoJ. Tad vis tik klausimą "Vežtis Julių ar ne" teko spręsti. Bet vežėmės...

Prieš važiuodama į Izraelį prisiklausiau galybę bauginančių istorijų: apie tai, kaip turiu nesivaipyti bendraudama su pasieniečiais, nes jie tiesiog neįsileis į šalį. Apie tai, kad patikros vyksta labai lėtai. Apie tai, kad turiu ypatingai gerai pergalvoti tai, ką vežu į šalį.

Mums to patirti neteko – Izraelis mus priėmė ypatingai svetingai. Kol laukėme eilėje prie muitinės, pro šalį eidama viena aerouosto darbuotoja su šypsena žvelgė į mūsų siaučiančius vaikus ir staiga švariausia lietuvių kalba tarė: „Nestovėkite eilėje, prieikite prie 15-o posto ir aš jus priimsiu. Tik teks keletą minučių luktelti, kol įsijungsiu kompiuterį“. Ir tikrai – po keletos minučių mes jau oficialiai įžengėme į Izraelį. Viktorija, išsileidusi savo užpakalį dengiančias garbanas (jėj, kaip man gražu žiūrėti į tokius plaukus!) mūsų jau laukė.

Viktorija – mano internetinė draugė: prieš tris metus ji man parašė komentarą į mano blog‘ą, ir nuo to laiko mes vakarus leisdavome plepėdamos. Apie viską: vaikus, vyrus, laukimąsį (Viktorija tuo metu laukėsi trečios dukros), receptus... Tad Izraelį mes pasirinkome ne dėl to, kad ten geriausia šalis leisti atostogas, o dėl to, kad ten gyvena Viktorija, kuri taip nuoširdžiai kvietė mus apsilankyti. Ar drąsu važiuoti pas žmones, kuriuos pažįsti tik virtualiai? Ai, po kelionės į Vokietiją nei kiek nebedvejojau ir nepanikavau: jau turėjau patirties, kad draugystės su žmonėm gali užgimti pačiais netikėčiausiais būdais. Internetu, irgi. 

 

Į namus iš aerouosto parsibeldėme labai vėlai. Lietuvos laiku buvo gar trečia valanda ryto. Tačiau kitai dienai ypatingų planų neturėjome (tik išsimiegoti ir nueiti prie jūros), tad per daug galvos nesukome.

 

Viktorijos ir Michailo namai – didžiuliai. Kad patogiai galėtų gyventi tiek visa šeima, tiek visi šeimos augintiniai. O jų tikrai nemažai. Su pirmuoju jų – sfinksų kate – teko susipažinti jau pirmos dienos rytą. Kai ji, neleidusi kaip reikiant pasnausti, įlindo pro langą mūsų žadinti. Su šia gražuole nemažai naktų vėliau Nerijus kovojo: ir gražiuoju, ir piktuoju bandė jai išaiškinti, kad naktį visiškai neturi noro jos glostyti.

 

Be šios sfinksų katės yra ir dar viena tokia pati – vaikų (ir Viktorijos) pati mylimiausia. Ką tik išgyvenusi avariją, ir dėl to dabar turinti susigyventi su tuo, kad neturi uodegos. Man buvo labai miela klausytis, kaip Justas vykdo visus nurodymus, ir katę vis giria, kad ji pati gražiausia – čia taip Viktorija nurodė, kad katei kompleksas dėl uodegos nesusiformuotųJ

 

Dar namuose (arba prie jų) gyvena keturi dideli šunys, vienas mažiukas (bet pakankamai senas) šuniukas, šeši mažiukai jauni šuniukai, triušis ir karts nuo karto pavalgyti ateinanti benamė katė.

 

Iš ryto Nerijus su Viktorija išvažiavo išsinuomoti mašinos, o aš likau snausti terasoje (atseit, prižiūrėjau vaikus). Tačiau pabudau, kai supratau, kad kažkas mane kviečia. Ir iš tikrųjų, už tvoros stovėjo kaimynas (na, aš čia taip nusprendžiau, kad kaimynas), kažką laikydamas rankose ir tiesdamas į mane. Labai malonus vyriškis. Tik nieko nesupratau, ką man pasakoja. Kadangi vis rodė į saulę ir man į veidą, nusprendžiau, kad turbūt nori pasakyti, jog matosi, kad aš nevietinė, nes esu visiškai neįdegusi. Bet kuo puikiausiai tie jo gestai galėjo reikšti ir tai, kad tuos vaisius, kuriuos man ką tik padavė, reikia prieš tai palaikyti saulėje ir tik tada valgyti. Tačiau supratau, kad jis vardu Josefas, o vaisiai – Guavos (nes kelis kartus tai pakartojo).

 

Kaip ir buvom planavę, tą dieną tikrai praleidom ramiai. Prie jūros. Rinkdami kriaukles, maudydamiesi ir džiaugdamiesi šiluma. Kai Justas ir Julius prie jūros nulūžo pietų miego, pagalvojau, kad kaip vis dėl to faina, kad atsivežėme ir juos. Ir dar pagalvojau, kad teisingai daktarė, stebėdama Julių echoskopu, pasakė: greičiausiai jis ir paaugęs mėgs miegoti parietęs kojas po savim, kaip kad darydavo įsčiose. Nagi iš tikrųjų!

 

Kitą dieną buvome suplanavę lankyti Izraelio vynuogynus ir vynines. Taigi, važiavom maršrutu link Galilėjo ežero (ar jūros, kaip jį vadina izraeliečiai), pakeliui vis užsukdami į didesnes ar mažesnes vynines. Sulyg kiekvienu užsukimu ir degustacijom mes tik linksmėjom, o vaikai vis labiau zirzėJ.

 

Tiesa, vyninėse būdavo galima ne tik tik vyną degustuoti: daugumoje jų pateikdavo ir ten augančių alyvuogių ar jų spausto aliejaus. Vienas iš aliejų Nerijų tiek sužavėjo, kad dabar visada užklydusiems svečiams pristato tai kaip pagrindinį patiekalą: duoda batoną bei liepia mirkyti į atsivežtą aliejų. Ir laukia palaimingo nušvitimo svečių veiduoseJ

 

Jau nusprendę, kad degustuoti gana, nuvažiavome prie Jordano upės. Tos pačios, kur, kalbama, įvyko pirmasis krikštas. Ir kur iki šiol viso pasaulio tikintieji brenda atnaujinti krikšto sakramento.

 Upėje knibždėte knibžda žuvų. Aš žuvų nepažįstu, bet didelių dideliausius šamus ir aš be vargo pažinau (turbūt vien dėl to, kad kažkada vaikystėje akvariumą turėjome)

 Čia ne mūsų kojos - tiesiog užfiksuota akimirka, kaip visi žmonės kiša kojas į vandenį, o jas be jokios baimės apspinta žuvelės.

Mes į upę krikšto sakramento atnaujinti nebridome. Tačiau švento – pačio švenčiausio – vandens iš upės prisipylėme. Pilną butelį nuo mineralinio. Galvojau, kad bus labai gerai tuo šventu vandeniu namus apšlakstyti arba gėles palaistyti (daugiau nelabai sugalvojau, ką su juo daryti reikėtų). Prisipilt tai prisipyliau, bet įdomiausia, kad, įmetusi butelį į mašinos bagažinę, visai jį pamiršau. Kai po kelių dienų atsitokėjau ir savo švenčiausio vandens pasigedau, jau buvo vėlu – supratom, kad išmaukėm kartu su visais kitais mineraliniais vandenim. Feee... Skonio skirtumo nepajutome jokio, bet gal dar kokių stebuklų gyvenime reikia tikėtis?

 

Tą dieną saulę lydėjome maudydamiesi Gailėjo ežere. Tame pačiame, per kurį vandeniu nužengė Jėzus. Tarp kitko, buvau nustebusi, kiek greitai saulė nusileidžia Izraelyje – niekada nepagalvojau, kad čia tik Lietuvoje vasaros dienos ilgos, o žiemos – trumpos. Ir galvojau, kad visur saulėlydis trunka panašiai. Pasirodo, neJ. Čia vos spėdavau fotoaparatą išsitraukti, kad saulę nufotografuoti.

 

Kadangi keliavome su vaikais, intensyvios kelionės neplanavome. Mano noras buvo vieną dieną turėti pažintinę, kitą – leisti prie jūros. Panašiai taip ir darėme: trečią dieną kėlėmės anksti ir išvažiavome prie Negyvosios jūros.

 

Sakoma, kad "Kai Dievas skirstė grožį, padalino jį į dešimt dalių. Devynias iš jų gavo Izraelis, dešimtąją – likęs pasaulis". Izraelis stebina savo įvairove. Pavažiuoji du šimtus kilometrų į vieną pusę - palmės, du šimtus į kitą - dykumos. Važiuodami link Negyvosios jūros, važiavome link dykumos. Ir link žemiausio taško žemiau jūros lygio (iki kelionės net nežinojau, kad Negyvoji jūra ir yra žemiausias pasaulyje taškas žemiau jūros lygio)

  

Būtent tą dieną, prie Negyvosios jūros, pirmą kartą pajutome, kaip vis tik gerai yra, kad keliaujame ne vieni, o turime tokius nerealius vietinius draugus: Viktorija su vyru viską tiesiog iki smulkmenų apgalvojo, ir prie Negyvosios jūros važiavome ne turistų lankomiausiais taškais, o taip, kaip keliauja vietiniai: apsistojome SPA centre, kur sau ramiai po palmėmis leidome dieną, kramsnodami Viktorijos keptą vištą (o taip, mano vegetariški įsitikinimai Izraelyje buvo palaužtiJ), gerdami šampaną ir tepdamiesi Negyvosios jūros purvais.

O sugalvoję išsimaudyti jūroje, sėsdavome į traukinuką, kuris per kelias minutes mus pristatydavo prie jūros.

 

Šiaip, liūdna...Būtent ta kelionė traukinuku iki Negyvosios jūros akivaizdžiausiai parodo, kaip smarkiai jūra senka: SPA centras buvo statytas ant pat jūros kranto, o dabar iki jūros pėstute ir eiti pavargtum.

Juliaus į vandenį neleidome. Kadangi jis kelias dienas prieš tai viduriavo, užpakalis buvo paraudęs, ir Michailas griežtai prisakė jo į jūrą neleisti, jeigu nenorime, kad „kaip Jėzus jūrą pereitų“:). O Justas, mano įkalbėtas, sugalvojo vis tik išbandyti, ką reiškia pagulėti druskuotame vandenyje. Tačiau vos vanduo pasiekė užpakalį, kaip kulka šoko iš vandens, klykdamas ir plėšdamas nuo savęs triusikus. Apie jokį pozavimą nuotraukai nebuvo nė kalbos - nesileido sulaikomas vandenyje nei sekundei. Kai galų gale nubėgom prie gėlo vandens praustis, atradome ten dar du tokius pačius stovinčius be triusikų ir spiegiačius – teisingai Viktorija įspėjo: vaikų į Negyvąją jūrą geriau neleisti. Ne tik dėl to, kad neprisitaškytų į akis, bet ir dėl to, kad jiems užpakalius graužia. Todėl mūsiškiai vaikinai laiką leisdavo mėtydami druskos akmenukus į vandenį, arba prie baseino SPA centre.

 

Vos atvažiavusi į Izraelį, informavau Viktoriją, kad į namus turiu grįžti numetusi svorio. Viktorija leipo juokais. Bet aš iš tikrųjų, visose kelionėse numetu bent porą kilogramų! Na, išskyrus Turkiją. Bet ten nesiskaitė, nes buvau nėščia. Bet nepaisant mano gražių norų, Izraelyje tikrai nenumečiau (čia jau dabar galiu konstatuoti). Ką ten nenumečiau – jaučiu, kad ir priaugau, tik bijau ant svarstyklių stotis.

 

Nors Viktoriją pažinojau tik iš virtualaus bendravimo, iš tikrųjų dar iki kelionės jaučiausi taip, tarsi pažinočiau ją visą gyvenimą (mes taip ir susitarusios buvom: jeigu pasieniečiai klaus pas ką važiuoju, pas savo kiemo draugę:)). Tačiau net ir pažinodama ją, nė neįtariau, kokia pasakiška šeimininkė ji yra: mes visi kaip kokie slunkiai šen bei ten drįbsome, o ji tik pakrato savo šviesiaplaukę galvelę į abi puses, garbanas į kuodą susuka ir – vėl prie viryklės. Tai ji vištą iš orkaitės traukia, tai salotas pjausto ar granatų sultis spaudžia. Net ir man noras vėl gaminti pakilo: krūvas receptų iš Izraelio parsitempiauJ. Pirmas eilėje buvo rizoto su grybais. Voveruškom.

 

Prisipramogavę SPA centre, kitą dieną gerai išsimiegojome ir išvažiavome į Jeruzalę. Šį kartą kartu važiavo ir Viktorijos mergaitės: dvejų ir beveik keturių metukų Emily ir Naomi. Pradėjome nuo raudų sienos.

Aš savo “raudų” raštelį jau buvau pasiruošusi, Julius su Justu savuosius rašė jau priėję prie Raudos sienos. Klausiu: ką rašysit? Iš pradžių Justas pareiškė, kad prašys dievo mašinėlių. Paaiškinau, kad Dievas – ne Kalėdų senelis. Kad jo reikia prašyti to, ko negali nusipirkti: pvz. sveikatos. Justas į tai replikavo “Ne, sveikatos tai nerašysiu – nemoku. Parašysiu tik Pauliaus raidę, nes P raidę moku rašyti”.

 Na, su keturiais mažais vaikais labai miesto neišžvalgysi, tačiau pamatėme tikrai daug.

 

Čia galima būtų pagalvoti, kad Julius meldžiasi, bet iš tikrųjų, jis rėkia: "Viiiikas!!! Daugiau neisiu. Neeškit!!!"

Kai jau vaikai taip visiškai atsisakė eiti (visi gavome nešti po vieną vaiką:)), valgyti nuvykome į vietinių labiausiai lankomą restoraną, kur išragavome gausybę tradicinių patiekalų: humusą, populiariuosius falafel (nepaprasto sotumo vegetariškus kukulius iš avinžirnių), pitas bei gausybę to meto daržovių.

 

Viena diena pažintinė, kita – prie jūros. Stengėmės tos formulės laikytis, ir kitą dieną be jokių įsipareigojimų leidome prie Viduržiemio jūros. Vaikai siautė, mes, kaip visada, valgėmeJ. Arba dūkome kartu su vaikais. Man taip smagu stebėti, kaip jie bendrauja ir bando susikalbėti. Dažniausiai, kažkokiu būdu išsiversdavo be mūsų pagalbos, nors maniškiai kalba tik lietuviškai, o Viktorijos mergaitės – rusiškai ir hebrajų kalba. Tik vieną kartą Justas atbėgo pas mane klausdamas, kaip rusiškai pasakyti “Apsikeiskime, prašau, banglentėmis”. Nes nors vizualiai banglentės man niekuo nesiskyrė, matomai, kažkoks skirtumas tarp jų vis tik buvoJ

Aišku, aplankėme ir Tel Avivą – kaip gi be jo, jeigu jis vos keturiasdešimties kilometrų atstumu nuo Viktorijos namų buvo!

 

 Nors buvo jau spalio mėnuo, diena Tel Avive pasitaikė ypatingai karšta. Todėl nepaprastai džiaugėmės galėdami atsigaivinti viename gražiausių "Miesto paplūdimių" tituluojame Tel Avivo paplūdimyje.

O vakare aplankėme Cezariją , kur tamsoje klaidžiojome apžiūrinėdami griuvėsius. 

 

Į Izraelį daugiausia traukia viso pasaulio tikintieji, ieškodami dvasinių išgyvenimų. Atvirai pasakius, aš tikėjimo dvasios, net ir lankydamasi visose šventose vietose, ypatingai nejutau. Galbūt, norint tai pajusti, reiktų keliauti be vaikų. Tačiau tikrai pajutau šalies liūdesį. Straipsnio pradžioje įdėjau citatą apie tai, jog sakoma, jog Dievas Izraeliui nepagailėjo grožio. Yra ir citatos pabaiga: "Kai Dievas skirstė liūdesį, devynias dalis gavo Izraelis, dešimtąją – likęs pasaulis…“. Vat būtent tai aš tikrai pajutau. Bet turbūt neįmanoma to nepajusti šalyje, kurios tokia skaudi istorija. Ir kuri turi tiek daug “nedraugų”, supančių ją. Ech, kaip vis dėl to tiesa yra tai, kad būtent liūdesys, o ne džiaugsmas vienija. Ir sutelkia. Stengsiuos kaip galima ilgiau prisiminti tai, ką pajutau čia: kaip iš tikrųjų stipriai galima mylėti savo šalį. Tiek, kad ryžtumeisi gyventi ten, kur yra nesaugiausia (“Nes jeigu niekas ten negyvens, kaip mes išlaikysime šias žemes neužgrobtas?!”). Arba tiek, kad nepaisant ko bebūtum pasiekęs gyvenime, kas vakarą miegoti eitum, žinodamas, kad kambaryje yra sudėtas krepšys su pagrindinėm priemonėm, jeigu staiga būtum iškviestas prisidėti prie karinių pajėgų. Paskutiniu metu, kaip ir dauguma lietuvių, jau buvau tą jausmą primiršusi. Turbūt tai reiškia, kad tikrai neblogai gyvename.

 

Nežinau, ar pavyko tai perteikti, bet tikrai pamilau IzraelįJ.

Viktoriuk, ačiū dar kartąJ