Buvo toks epizodas Izraelyje. Dar prieš išvažiuojant į
kelionę, visi baisiausiai gyrė Negyvosios jūros purvus ir baisiausiai
priesiekinėjo parsivežti, kiek įmanoma daugiau – na, neva pati geriausia kosmetikos priemonė ir
visa kita. Ir kuo labiau artėjom prie kelionės, tuo labiau mano apetitas tiems
purvams augo. Taigi, jeigu iš pradžių galvojau, kad parsivešiu mažą indelį,
baigėsi tuo, kad į kelionę prie Negyvosios jūros jau tempiausi tris tokias
visai nemažas plastmasines dėželes. Vos tik pamatė Nerijus mus su Viktorija
tuos indus į mašinos bagažinę bekraunančias, iš karto pradėjo bumbėti.
Iš pradžių norėjo, kad net neprisileisčiau minties apie galimybę vežtis namo
purvą: “Tik jau nesakyk, kad šitas dėžes tempsi prie jūros ir krausi purvą!”. Kai pamatė, kad ši taktika nelabai
veikia, griebėsi kitos: „Gali krautis purvą, jeigu taip jau nori pasižaisti, bet tik
jau net nemanyk, kad tempsim viską į Lietuvą“ (taip, žinoma – man Izraelyje
labiausiai purvas ir reikalingasJ). Viktorija iš pradžių susiparino ir šiek
tiek išsigando, kad dirbame perniek i kad tikrai niekas neleis man purvo
vežtis, bet tik šnipštelėjau jai, kad nekreiptų dėmesio. Ir iš tikrųjų, kaip ir
tikėjausi, neužilgo grasinimai perėjo į trečią stadiją: „Pati ir tampysi
lagaminus. Tik jau negalvok, kad aš juos nešiosiu“. O šita stadija, nors ir
skamba baisiai, iš tikrųjų reiškia, kad Nerijus jau pasidavė ir suprato, kad
vis tiek kitaip nebus ir laikysiuos savo.
Tad, kaip jau
turbūt įtariat, purvus aš parsitempiau. Visas suplanuotas dėželes. Dar
neišpakavau ir nepradėjau jų naudoti, bet tikrai žinau, kas tuo purvu džiaugsis
gavęs dovanų.
O apie Nerijaus
bumbėjimus užsiminiau todėl, kad bebumbėdamas jis man priminė vieną dalyką:
akmenis, kuriuos tempėm nuo jūros. Prisiminė jis juos ne šiaip sau, o dėl to,
kad situacija su purvu jam kitą situaciją priminė: prieš gerus metus buvau tiek
užsikabliavus už idėjos piešti su vaikais ant akmenų, kad pailsėję prie
Baltijos jūros į Vilnių tįsėme tokį gerokai didelį maišą plokščių akmenų. Na,
turbūt nesunku suvesti, kodėl tuos akmenis prie Negyvosios jūros prisiminė
Nerijus: parsivežusi juos nuo jūros, taip nei karto to maišo ir nepradariau.
Todėl man besemiant purvą į dėžes, šitie akmenys ne tik kad buvo prisiminti,
bet ir buvo pagrasinta juos išmesti vos tik grįžus namo. Bet labai gerai, kad
jis juos prisiminė. Ir man priminė. Nes ir pati buvau pamiršus. Todėl dabar vos
grįžus išverčiau garažą aukštyn kojom, suradau tą savo užmestą maišiuką su
akmenim, ir – su vaikais pasiraitojom rankoves darbui.
Rezultatas: ne tik puikiai praleistas laikas (jėj, kiek seniai jau su vaikais darbelių nedariau!!!), bet ir turim
dabar krūvą „velykinių akmenų“, kaip kad išsireiškė viena mergaitė darželyje. Rytoj eisime į lauką ir išpuošime jais kiemą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą