Natūraliais dažais marginti kiaušiniai

Mūsų šių metų Naujųjų Metų sutikimas buvo itin linksmas. Dėl Senio Šalčio labiausiai, aišku. Ir tikrai neprarandu vilties kada nors šios šventės aprašyti. Tačiau ne šiandien. Nes šiandien bus įrašas apie Velykas. Todėl, kad šiandien (kaip ir kaip neįtikėtinai tai skambėtų, praėjus jau daugiau kaip savaitei po Velykų) marginome su vaikais kiaušinius. Ir tokie jau jie man gražūs gavosi, kad negaliu atsidžiaugti, ir noriu tuo džiaugsmu pasidalinti.

 

Iš tikrųjų, to marginimo ne tiek jau daug ir buvo – tik du kiaušiniai viso: vienas Justui, ir vienas Juliui. Kad turėtų rytoj darželyje, ką ridenti. Nes darželis, kaip paprastai, visą savaitę po Velykų atostogavo, o rytoj yra suplanuotas margučių ridenimas. Tikrųjų Velykinių margučių pas mus jau seniai nėra, tad taip ir gavosi, kad, norėdama nesugadinti bernužėliams šventės rytoj, iš naujo turėjau imtis kiaušinių dekoravimo meno.

 

Marginom su vašku. Ir labai keikiau savė, kad šio stebuklingo daikto (mamos dovanoto šulinėlio, kuriame kaitinasi ištirpintas vaškas) nebuvau pasiėmusi į Kurtuvėnus, kur šventėm Velykas. Tai būtų gerokai palengvinę mūsų marginimą, nes dažyti kiaušinius turėjome tuo pačiu metu laikydami šaukštą su ištirpintu vašku virš žvakės. Nebuvo labai patogu, galit patikėti tuo. Nėr net ko lyginti su šiuo protingu aparatu.

Taigi, numarginome du kiaušinius: abu reikalavo mašinų, tai gavo mašinas. Dar prašė žvaigždžių, tai ant kiaušinių atsirado žvaigždės. Ir dar mėnulis ir paukštukas ant Justo kiaušinuko, nes jam visada turi būti šiek tiek daugiau nei pas Julių.

 

Kuo toliau, tuo dažniau kiaušinius pasirenku dažyti natūraliom priemonėm: be tradicinio dažymo svogūnų lukštais, jau išbandžiau ir dažymą su kavos tirščiais bei spanguolėmis. Šie abu kiaušiniai dažyti mėlynių užpilu. O kiaušinių spalva skiriasi todėl, kad Justo kiaušinis buvo rudas, Juliaus – baltas.